Trečias įrašas.

Į kambarį įžengė Mantas.. Aš sedėjau kaip paralyžuota. Negalėjau nieko pasakyt, negalėjau pajudėt..Brolis atsistojo, draugiškai stuktelėjo Mantui ir išėjo, tepasakydamas:
- Paliksiu jus vienus,- su velniška šypsena...
Taaaip, pagalvojau. Mano brolis, tikrai moka palaikyt morališkai savo sesę...Nu nieko. Paprašys jis manęs dar kažko. Gaus pagalbą..
- Miglė.?- išgirdau Manto balsą.
- A.?
jis sedėjo priešais mane, jo veide buvo nuostabi šypsena, akys žiūrėjo tiesiai į manąsias. Buvo sunku atsispirti toms tobuloms akims..
- Galėčiau paklaust.?
- Na, taaip..
- Kodėl tu turi manno nuotrauką savo telefone.?
- Naaa...- aš nežinojau ką atsakyt. Norėjau pameluoti, kad ji netyčia pateko, kad čia brolis paprašė telefone turėti,kad jis patiko mano draugei ir todėl turiu jo foto savo mobe..
- Sakyk, tiesiai šviesiai, juk nesupyksiu,- jis vis dar sedėjo laimingas su savo šypsena.
- Na, tiesiog...supranti..
- Suprantu,-nusijuokė
- Ne, leisk pabaigt,- nusišypsojau.
- Okei, okei, gražuolee.
- Tiesiog...na, tu kaip ir...patinki man.
...
aš tai tikrai pasakiau.? taip.aš debilė.čia faktas.tik tai pasakiųs supratau, kad nereikėjo to sakyti. Manto šypsena išgaravo, jis nuleido galvą ir atrodė šiek tiek nuliūdęs.
- Atsiprašau, kad taip pasakiau, bet tiesiog..nenorėjau tau meluot,- išlemenau tyliai.
Jis pasislinko arčiau manęs, pakelė galvą, nusišypsojo, jo akys vėl žiūrėjo į manąsias, tik šį kartą jos artėjo..Mano širdis vis smarkiau daužėsi..
- Miglė...nedrebėk, neįkąsiu,- ištarė tyliai jis.
- Nedrebu.
Jis apkabino mane per liemeny ir...pabučiavo.

Čia buvo tobuliausia akimirka, per visą dieną. Bučinys buvo trumpas, bet tobulas. Norėjau tai kartoti dar , dar ir dar.!
- Atleisk, nesusilaikiau.

Jis greitai nuėjo link lango, ir žiūrėjo į vieną tašką. Aš nežinojau ką daryt. Kaip elgtis. Ką sakyt. Juk jis mane ką tik pabučiavo, buvau laimingiausia mergina pasaulyje, o mano meilė...oj, Mantas buvo liūdnas,lyg ką tik...būtų...kažką įskaudinęs. . Priėjau prie jo:

- Viskas gerai.?
- Mhm
- Aš.atsiprašau jeigu ką ne taip padariau...
- Tu viską gerai padarei,- atsisuko ir apkabino mane lyg mažą vaiką.
-Bet..
- Jokių bet, Miglė..Viskas ok. Tiesiog...prisiminiau kai ką.
- Ką.?
- Nieko. Pamiršk.
- Mantai. Jeigu pradėjai, tai ir tęsk.
- Ne.
- Prašau.
- O kas už tai.? - pasirodė jo šypsena.
- To ko norėsi,- nusijuokiau.
- Ooo, įsitikinųs, kad galėsiu tai gaut.?
- Nuu.žiūrint ką.
- Va šitą...- ir jis vėl mane pabučiavo. Tik šį kartą ilgiau..,- tai kaaip.?- Bet kada..- nusišypsojau.
Ir dar kartelį jis mane pabučiavo...